Antiocho mirtis
1Atsitiko taip, kad maždaug tuo metu per sąmyšį Antiochas buvo pasitraukęs iš Persijos valdų. 2Jis įžygiavo į miestą, vadinamą Persepoliu, norėdamas apiplėšti šventyklas ir užimti miestą. Bet miesto gyventojams suskubus imtis ginklų, Antiochas ir jo kariuomenė buvo nugalėti. Taigi Antiochas buvo gyventojų priverstas bėgti ir pasitraukti su gėda. 3Atvykęs į Ekbataną, jis sužinojo, kas nutiko Nikanoro ir Timotiejaus pajėgoms. 4Įniršęs jis užsimojo priversti žydus kentėti už gėdą, kurią jam buvo padarę žmonės, privertę jį bėgti. Tad jis įsakė savo kovos vežimo vežėjui važiuoti nesustojant, kol nebus užbaigta kelionė. Tačiau su juo drauge keliavo Dangaus teismas! Mat būdamas įžūlus, jis ištarė: „Nuvyksiu į Jeruzalę, paversiu ją žydų kapinėmis“.
5Visaregis Viešpats, Izraelio Dievas, ištiko jį nepagydomu ir nematomu smūgiu. Vos jam ištarus šiuos žodžius, jį apėmė nepagydomi vidurių skausmai ir aštrus vidinis mėšlungis, 6ir labai teisingai, nes jis buvo draskęs kitų vidurius daugybe nuožmių priemonių. 7Tačiau jis nesiliovė būti įžūlus, dabar buvo net labiau pasipūtęs. Alsuodamas ugnimi iš pykčio žydams, jis liepė dar greičiau važiuoti. Atsitiko taip, kad tą akimirką greitai riedančiam vežimui netikėtai pasvirus, jis iškrito iš jo. Nuo didelio sutrenkimo visi jo kūno sąnariai išėjo iš savo vietų. 8Taip žmogus, kuris anksčiau pilnas antžmogiško įžūlumo manė galėsiąs įsakinėti jūros bangoms ir vaizdavosi galėsiąs pasverti kalnų viršūnes svarstyklėmis, gulėjo paslikas ir turėjo būti nešamas neštuvais, visiems aiškiai parodydamas Dievo galybę. 9Iš tikrųjų šio nedoro žmogaus kūnas knibždėjo kirmėlėmis, ir dar gyvas kentėdamas baisius skausmus, jis taip supuvo, kad visa kariuomenė šlykštėjosi to tvaiko, kurį kėlė puvimas. 10Prieš trumpą valandėlę tas žmogus tarėsi galįs paliesti dangaus skliauto žvaigždes, o dabar dėl nepakeliamo tvaiko niekas nepajėgė jo nešti.
11Galop palūžusia dvasia, jis pradėjo atsisakinėti savo didžio įžūlumo ir eiti į protą, nes visą laiką buvo skausmų kankinamas. 12Nebegalėdamas daugiau pakelti savo paties tvaiko, jis ištarė šiuos žodžius: „Dievui paklusti teisinga. Mirtingieji neturi manyti, kad jie lygūs su Dievu“.
13Tada šis niekšingas žmogus padarė įžadą Viešpačiui, bet nebesulaukė jo pasigailėjimo. Jis tarė: 14„Aš paskelbsiu Jeruzalę laisvu miestu“. Tą patį miestą, į kurį skubinosi, norėdamas sulyginti su žeme ir paversti kapinėmis! 15„Aš sulyginsiu žydus su atėniečiais“. Tuos pačius žydus, iš kurių buvo sumanęs atimti teisę pasilaidoti; jis norėjo išmesti jų kūnus drauge su jų mažylių kūnais paukščiams ir žvėrims suryti! 16„Aš išpuošiu šventuosius Namus rinktinėmis įžado dovanomis, daugeriopai atsilyginsiu už šventuosius reikmenis ir parūpinsiu iš savo pajamų aukoms reikalingų lėšų“. Tą pačią šventyklą, kurią anksčiau buvo apiplėšęs! 17„Be to, aš tapsiu žydu ir apkeliausiu visą žmonių gyvenamą pasaulį, skelbdamas Dievo galybę“.
18Tačiau visa tai jo kančios nepalengvino. Iš tikrųjų jį buvo ištikęs teisus Dievo teismas. Todėl jis, netekęs vilties, parašė žydams žemiau perrašytą laišką, kupiną maldavimo dvasios. Jo turinys buvo toks:
19„Žydams, gerbiamiems piliečiams, jų karalius ir karo vadas Antiochas siunčia širdingą sveikinimą ir linki sveikatos ir gerovės!
20Jeigu jūs ir jūsų vaikai esate sveiki ir jums sekasi, kaip jūs norite, esu patenkintas. Pasitikėdamas dangumi, 21aš su malonumu atsimenu jūsų pagarbą ir gerą valią. Grįždamas iš Persijos valdų, aš susirgau nemalonia liga ir laikau reikalinga pasirūpinti bendra visų gerove. 22Dėl savo būklės aš nenusimenu, nes turiu daug vilties išgyti iš savo ligos, 23bet pastebėjau, kad mano tėvas tomis progomis, kai darydavo žygį į aukštutines valdas, paskirdavo savo įpėdinį, 24antraip, jeigu įvyktų kas netikėta ar ateitų bloga žinia, visos karalystės žmonėms būtų rūpesčio, nes nežinotų, kam patikėta valdžia. 25Be to, aš turiu omenyje, kad kaimynystės valdovai, ypač prie mūsų karalystės ribų, laukia progos ir nori matyti, kas įvyks. Todėl aš paskyriau karaliumi savo sūnų Antiochą, kuriam anksčiau ne sykį esu valdžią patikėjęs ir kurį daugumui jūsų esu gyręs, kai skubėdavau į aukštutines valdas. Aš jam parašiau, kas čia parašyta. 26Todėl raginu ir maldauju, kad atsimintumėte bendrą bei asmenišką naudą, kurią esate patyrę, ir kiekvienas jūsų palaikytumėte dabartinę gerą valią. 27Mat aš esu tikras, kad jis seks mano pėdomis ir elgsis su jumis saikingai ir maloniai“.
28Taip tas žmogžudys ir piktžodžiautojas po baisių kančių, kokiomis buvo kankinęs kitus, baigė savo gyvenimą skaudžia mirtimi svetimo krašto kalnuose. 29Jo įbrolis Pilypas pargabeno jo kūną namo, bet bijodamas Antiocho sūnaus pasitraukė į Egiptą pas Ptolemėją Filometorą.
